ASOCIACIJA VU FF Alumni Draugija

Tai buvo 10-oji FiDi – dinozauro gimimo metai. FiDi, arba Fiziko Diena, yra tradicinė, ryški ir triukšminga Vilniaus Universiteto studentų šventė, vykstanti nuo 1969 metų. Kasmet FiDi organizatoriai stengiasi įgyvendinti ir įgyvendina kartais net ir sunkiai suvokiamas idėjas, kurias puoselėti pradeda daugiau nei pusę metų prieš renginį, o pabaigia – paskutinę naktį. „FiDi – tai neįmanomo akivaizdumas“, – sako Vilius Armonas, FiDi veteranas.

Vilius Armonas „fidistų“ vadinamas FiDi simbolio dinozauro Tėvu ir Motina. Ir ne veltui. Būtent jis 1978 metais sukūrė ir savo rankomis sukonstravo pirmąjį dinozaurą, vadinamą Dinu Zauru. Ir prie jo įgyvendinimo prisideda iki šiol. Jau 35-erius metus V. Armonas negaili nei pastangų, nei laiko, kad per kiekvieną šventinę eiseną į gatves išriedėtų įžymusis renginio akcentas.

Studentų kalbintas Dino Zauro tėvas keturias valandas pasakojo Dino istoriją, apie jo gamybos „virtuvę“, dalijosi smagiais prisiminimais ir idėjomis. Jis tiesiog spinduliavo užsidegimu ir noru iki šiol būti FiDi dalimi. Nes FiDi, anot Armono, jam kaip šeimos – fizikų šeimos – šventė.

Nuo ko viskas prasidėjo? Tiesą sakant, kaip gimė idėja pasidaryti dinozaurą, nėra aišku iki šiol. Tačiau, pasak Viliaus, kiekvienais metais eisena darėsi vis sudėtingesnė. Nors iki 10-tosios FiDi atstumas nuo tuomet Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvėje buvusio Fizikos fakulteto iki Filologijos fakulteto buvo nedidelis, studentai sugalvodavo įvairių ir originalių būdų, kaip iki ten nužygiuoti. Vienais metais juos lydėjo senų automobilių klubams priklausančios mašinos, kitais – išnuomotame sunkvežimyje buvo rodomas spektaklis…

Fizikos fakultetui persikėlus į Saulėtekio alėją, pasitaikė puiki proga parodyti žmonėms, kad fizikams neužtenka „pasikapstyti“ savo kiemelyje. Jie norėjo (aišku, ir tebenori), kad juos pamatytų kuo daugiau žiūrovų. O ir taip aišku, kas labiausiai atkreipia visų mūsų dėmesį – tai, kas didelis ir juda.

Tuo metu Vilius Armonas buvo trečiojo kurso studentas. Prieš pat tų metų FiDi pas jį atėjo vienas šventės organizatorių, turėdamas dinozauro eskizus ir vieną klausimą – ar padarysi tokį. Armonas neatsisakė ir, pasitelkęs į pagalbą tris studentus, pirmojo Dino gamybai sugaišo vos savaitę. Aišku, pirmasis variantas gerokai skyrėsi nuo dabartinio. Dinozauro pagrindas buvo GAZ 69 mašina, karkasas – iš sulenktų, pusapskritimio formos lankų, viskas apdengta medžiaga. Tačiau dinozauras sugebėjo ir galvą kilnoti, ir dar vandeniu spjaudytis.

Nors, 10-tosios FiDi kūrinys, atrodytų, nebuvo techniškai sudėtingas ir jo įgyvendinimas neatėmė daug laiko, tų metų renginio svečias iš Jerevano M. Oganesienas, pamatęs šventę ir dinozaurą, apstulbo: „Jaučiu, kad pritrūks žodžių, kai reikės grįžus viską papasakoti draugams. Ne veltui sakoma, kad fiziku reikia gimti. O puikusis dinozauras – technikos šedevras. Tokį ne bet kokiam muziejui patikėtum…“

Korpusą padaręs pagal pirmojo „roplio“ principą, jis nutarė, kad turi judėti ir uodega. Sugalvojo, suskaičiavo, nubraižė ir paaiškėjo, kad dinozaurui prireiks 10 000 žvynų. Žvynai buvo karpomi iš kartono, o darbui paskirta atskira grupė žmonių. Taip ir atsirado antrasis Dino Zauro variantas. Ir nuo to laiko jis dar ilgai gyvavo.

Kartais nenumatytos kliūtys sutrukdydavo žaliajam padarui išvažiuoti pas filologes, tačiau jis tapo žinomas, ir žmonės tiesiog plūste plūsdavo pažiūrėti studentų šedevro. „Tais laikais nebuvo tokių dalykų kaip teatralizuota eisena per miestą, todėl sulaukdavome daug dėmesio. Tačiau nuolat turėdavom problemų su leidimais. Bet, kaip sakoma, protingi žmonės žino, kad taip negalima, ir nedaro, o neprotingi – bando daryt ir kartais jiems pavyksta“, – šmaikštauja Vilius. Mat istorijų būta visokiausių – tai studentams teko beveik dvi tonas į Tauro kalną užstumti, tai Dinozauras pro vartus netilpo ir reikėjo virvėmis jį surišti bei suspausti, kad šis pravažiuotų…

Keičiantis kartoms, keičiasi ir požiūris. Studentai ateina ir išeina, nešini savo idėjų ir įsitikinimų. Buvo metų, kai fizikai nusprendė palikti Armoną ramybėje ir daryti viską patys. Tačiau, gimus pernelyg sudėtingoms ir daug patirties įgyvendinimui reikalaujančioms mintims, „fidistai“ vėl į pagalbą pasikvietė Vilių, kuris prieš FiDi išeina atostogų, kad tik spėtų kuo daugiau prie Dino Zauro padirbėti. Į klausimą, kas vis dėlto lemia tokį ilgametį bendravimą ir bendradarbiavimą su FiDi, tokį nuoširdų norą padėti, veteranas atsako: studentai. „Jau yra daug techniką išmanančių studentų. Kad ir kaip būtų – tai studentų šventė, bet kad pastaruoju metu mane kviečiasi padėti, labai dėl to džiaugiuosi.“

O padėti tikrai yra ką. Dinozauras pasidarė labai sudėtingas. Jam paruošti mėnesio jau nebeužtenka. Dabartiniam fizikų pasididžiavimui padaryti buvo nupirktas ir perdirbtas sunkvežimis GAZ53. Buvo pritaikyta pneumatinė (suslėgto oro) sistema tam, kad judėtų kojos, galva, uodega ir kaklas. Pastarasis buvo vienas didesnių iššūkių fizikams: jie norėjo, kad ši „kūno“ dalis judėtų kaip tikra. Diną puoselėjantys žmonės su Armonu priešaky sugalvojo sudėtingą metalinę konstrukciją, kuriai panaudojo perdirbtas automobilio „Žiguli“ vairo kolonėles.

Ši kūno dalis dengta faneros ir kartono nareliais. Šie juda taip, kad proporcingai keldamiesi išjudintų ir kitus narelius. Ir tai ne pabaiga – visas dinozauras yra padengtas čerpėmis (žvynų imitacija), jis gali ne tik mirksėti, bet dar ir drėgnai „kvėpuoti“, mat į jo šnerves yra įmontuoti vandens purkštukai. Šia fizikų kūrinio savybe ypač džiaugiasi į šventę susirinkę vaikai.

Šiuo metu Dino ilgis nuo uodegos galiuko iki nuleistos nosies siekia 18 m, plotis ir aukštis maždaug 4,5 m. Šis „roplys“, pilnai paruoštas eisenai, sveria daugiau nei 10 tonų. Įspūdinga.

Dabartinis dinozauras – tai daugelio nemigos naktų, galvojimo, mąstymo vaisius. Ne veltui V. Armonas daug kalba apie idėjas ir ambicijas. Jeigu tik jų yra – viskas įmanoma. „Mes galim tai padaryti. Tačiau būtina ambicija. Jei jos nėra – gali daryti ir vis tiek nepadarysi, arba tai nieko nenustebins.“ Vilius prisimena, kaip susėdę vakarais su studentais svarstė, braižė, galvojo ir klydo – ir viskas tam, kad dinozauras būtų kuo įspūdingesnis. Be jokių abejonių, jį galima vadinti tikru technologiniu šedevru, sukonstruotu studentų ir Dino palikti negalinčių šventės veteranų rankomis.

FiDi, V. Armono žodžiais, – tai kažkas neįtikėtino, niekur kitur to nepamatysi. Sunku būtų net nusakyti, kiek jėgų, energijos kartu su studentais šis žmogus atiduoda FiDi labui. Juk šios šventės varomoji jėga – įgyvendinamos neįtikėtinos idėjos.

Šiais metais FiDi įvyks balandžio 6 dieną.

Justina Jovaišaitė

Straipsnis išspausdintas meno kultūros žurnale „Krantai“ 2013(1).

Justas Gavėnas, EKT: Jūsų įmonė įkurta 2009.03.12. Aktyvią prekybą šamais pradėjote 2011.01.12. Kokios 2 – 3 esminės priežastys lėmė Jūsų pasirinkimą veisti šamus ir juos pardavinėti?

Artūras Merkys: Tiesą pasakius, pirma mintis kuriant verslą buvo apie technologiją, o ne apie žuvį. Pats esu fizikas, bet dar nuo paauglystės tyrinėju povandeninį pasaulį: keliauju, nardau, studijuoju literatūrą. Taigi, versle suderinau abi savo aistras – domėjimąsi mokslu ir žuvimis. Žinojau, kad Vakaruose jau nuo 1967 m. naudojama moderni technologija, kuri leidžia auginti vandens gėrybes uždarose patalpose pilnai kontroliuojant vandens parametrus. Taip galima turėti produkciją ištisus metus. Mano svajonė buvo atgabenti šią technologiją į Lietuvą ir čia ją taikyti. Pradėjau nuo mokslinės literatūros, bet vėliau supratau, kad laboratorijoje gauti rezultatai retai pritaikomi pramoninėje skalėje. Ėmiausi vizituoti įmones užsienyje: Suomija, Danija, Latvija, Lenkija, Estija. Pasiruošiamieji darbai truko beveik 4 metus. Pirmąją įrangą įsigijau iš žmogaus, kuriam šamų verslas nepasisekė, ir jis pasitraukė. Viską finansavome šeimos lėšomis, kurių pradžiai reikėjo apie 300 tūkst. Lt.

Girius Merkys: Šia technologija išauginta žuvis yra brangesnė, nei vidaus vandenyse sugautos žuvies, todėl yra pakankamai ribotas sąrašas žuvų, kurias verta taip auginti. Pasirinkti, kurią žuvį auginti buvo nelengva. Svėrėme visus už ir prieš. Rinkomės iš ungurio, eršketo, upėtakio ir šamo. Iš pradžių patraukliausiai atrodė ungurys, nes yra atsparus ligoms, turi didelę paklausą, klientas yra „premium“ klasės, todėl mažai jautrus kainai. Visgi, sužinojome, kad yra pakankamai sudėtinga įsigyti mailių, nes dar nesukurta technologija, kuri leistų veisti ungurius dirbtinėmis sąlygomis. Eršketas buvo patraukus dėl įžymiųjų ikrų, o upėtakis traukė savo populiarumu ir paprastumu. Šamą pasirinkome dėl jo savybių, kurios, tikėjome, patrauks kliento akį. Žmonėms patinka, kad šamas neturi ašakų, nereikia skusti, o skoninės savybės tiesiog puikios. O didžiausias šamo minusas yra mažas jo žinomumas. Žmonės nežino nieko apie šią žuvį: nei kokia ji, nei kaip ją pasigaminti <…>.

Taigi, pasirinkę šamą rizikavome, tačiau rizika buvo pasverta. Mes žinojome, kad sugebėsime Lietuvos žmonėms papasakoti, kokia tai puiki žuvis, ir kaip mes ją sąžiningai užauginame. Daug dirbome, kad kliento patirtis su “Merkio Šamu “ būtų tik pati geriausia.

Justas Gavėnas, EKT: Kaip iš verslininko pozicijų Jūs vertinate Lietuvoje verslo aplinką?

Artūras Merkys: Verslo aplinka Lietuvoje nėra visur vienoda. Dabar labai džiaugiamės, kad pasirinkome plėtoti verslą kaime. Jaučiame, kad iniciatyva čia tikrai vertinama. Sulaukiame ir kritikos, ir pagalbos. Esame skatinami pasinaudoti ES fondais, dalyvauti darbo vietų steigimo projektuose. Ir nors tai nedideli pinigai, smagu jausti, kad prisidedi prie vietos bendruomenės stiprinimo. Žinoma, verslas kaime turi ir savų minusų. Didžiausias jų – darbuotojų trūkumas. Liūdna, bet yra daug geriančių žmonių, kurių atsakingam darbui samdyti neįmanoma. Kita kaimo problema yra didelis atstumas iki miesto. Tai labai sumažina lankstumą, todėl būtinas ypatingas planavimas.

Justas Gavėnas, EKT: Mažmeninei prekybai šamais pasirinkote nestandartinį sprendimą – prekiauti per taip Jūsų vadinamus „Maisto Ambasadorius“. Kokios priežastys lėmė šį pasirinkimą?

Girius Merkys: Pirmieji keli prekybos metai buvo labai sudėtingi, nes pagrindinis mūsų klientas buvo ne galutinis vartotojas, bet perpardavinėtojas, kuriam reikėdavo suteikti papildomą nuolaidą. Juokinga, bet 10 kilogramų perkantis turgaus prekeivis jau buvo laikomas labai svarbiu klientu – didmenininku. Buvo gaila matyti, kaip mūsų šamus turguje pardavinėdavo po 15 – 16 Lt/kg. Žinojome, kad mūsų produktas vertas daugiau, o didmeninė rinka kainai negailestinga: pigūs šamai pasiekdavo iš Lenkijos, taip pat dažnai tekdavo konkuruoti ir su nelegaliai dirbančiais vietiniais augintojais, kurie šamus augindavo tiesiog garaže.

Taigi, aplinkybės vertė patiems eiti pas vartotoją. Įsigijome autoparduotuvę. Ėmėmės didesnėse Vilniaus įmonėse ieškoti žmonių, kurie galėtų papasakoti kolegoms, kuo ypatinga mūsų žuvis. Pradėjome organizuoti ekskursijas. Susikūrė nedidelė bet entuziastinga komanda, kuriems ši žuvis buvo didelis atradimas. Jie tapo produkto specialistais ir mielai dalinosi savo žiniomis ir patirtimi apie “Merkio Šamus”. Pavadinome šiuos žmones Maisto Ambasadoriais, nes ateityje planuojame turėti ir kitų aukščiausios kokybės ir šviežių produktų. Šiuo metu visus užsakymus suorganizuoja Maisto Ambasadoriai. Planuojame, kad per 2013 m. būtent šių žmonių pagalba išprekiausime 35 tonas žuvies.
Justas Gavėnas, EKT: Ar nekilo pagunda pasinaudoti jau egzistuojančia prekybos infrastruktūra specializuotoje ar nespecializuotoje prekyboje?

Artūras Merkys: Pačioje verslo pradžioje svarstėme tokią galimybę, bet greitai atmetėme. Toks sprendimas buvo priimtas, nes turime palyginus mažus pajėgumus ir negalime milžiniškų lėšų skirti reklamai. Prekybos centrą ar turgaus prekystalį mes matome kaip sandėlį, kur prekė guli, o praeinantis klientas ja susigundo arba ne. O kas lemia tokio kliento sprendimą? Taigi, žinojome, kad be reklamos pirkimų nebus, nes produktas yra naujas Lietuvos žmonėms. Jie apie jį žino mažai arba išvis nežino. Taip pat svarstėme turėti specializuotas savo parduotuves, bet mūsų skaičiavimais tai kol kas nepateisintų mūsų lūkesčių.

Justas Gavėnas, EKT: Kiek tų „Maisto ambasadorių“ Jūs turite?

Girius Merkys: Šiandien per visą Lietuvą jau yra apie 200 Maisto Ambasadorių. Tai – mūsų prekės fanai ir lojaliausi klientai. 2011 metų pradžioje jų buvo vos 20 ir tie tik iš Vilniaus. Augimą lėmė kryptingas prezentacijų – degustacijų įvairiuose miestuose organizavimas. Bet kuris žmogus panorėjęs gali tapti Maisto Ambasadoriumi. Nėra jokių sąlygų ar apribojimų. Svarbiausia noras bendrauti ir padėti. Masto Ambasadoriai padeda savo aplinkos žmonėms užsisakyti “Merkio Šamus”. Stipriausios bendruomenės šiuo metu yra Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos krašte, bet neatsilieka ir Kaunas su Panevėžiu. Mažesniuose miestuose įsitvirtinti sunkiau, nes paprastai ten gyvenantys žmonės turi mažesnes pajamas, nors yra miestelių, kurie viršija visus lūkesčius. Vienas tokių – Kuršėnai. Šis pavyzdys rodo, kad stiprus Maisto Ambasadorius nepriklausomai nuo aplinkybių gali pasiekti gerų rezultatų <…>.

Visgi, visko Maisto Ambasadoriams nepatikime. Pastebėjome, kad organizuojant išankstinį užsakymų surinkimą į naują miestą, labai svarbu, kad prieš tai ten patys atvyktume ir padarytume susitikimą su klientais ir Maisto Ambasadoriais. To nepadarius, net ir puikus miestas su gausiu ambasadorių ir klientų bendruomene, neužsakys tiek žuvies, dėl kiek verta važiuoti.

Justas Gavėnas, EKT: Esate santykinai jauna įmonė. Statistika, kad sėkmingai išgyvensite pirmuosius trejus ar penkerius metus negailestinga… Kokie Jums buvo 2012 – ieji ir ko tikitės 2013 – aisais?

Artūras Merkys: 2012 metais išauginome virš 11 tonų žuvies, ir tai buvo 46 proc. daugiau nei 2011. Dėl padidėjusio žuvies poreikio iš galutinių klientų, paėjusiais metais buvo atsisakyta didmeninių klientų. 2012 metai buvo taip pat rekordiniai įmonės publikacijų žiniasklaidoje skaičiumi. Žurnalas „Panelė“ apdovanojo mus užėmus 1 – ą vietą jų organizuotame konkurse „Verslo idėjų bankas“. Garbinga komisija vienbalsiai išrinko mus, kaip geriausią verslo idėją 2012 metais.

Justas Gavėnas, EKT: Iš pirmo žvilgsnio Jūsų produkcija atrodo brangi. 20 Lt / kg gyvo šamo ar net 40 Lt / kg rūkyto šamo ne visiems prieinama kaina…

Artūras Merkys: Taip, kaina yra aukštesnė nei prekybos centre, bet ir vertė, kurią klientas gauna įsigydamas prekę yra didesnė. Esame labai orientuoti į kokybę. Mūsų versle tai reiškia švariai, sveikai užauginta žuvį, kuri yra pristatoma visada šviežia, o klientas yra maloniai aptarnautas. Šalia to, mes siekiame, kad kliento patirtis su mūsų produktu būtų tik pati geriausia. Čia labai padeda Maisto Ambasadoriai, kurie palaiko artimą ryšį su klientu ir pasirūpina, kad jis gautų visą reikalinga informaciją, kaip žuvį laikyti, paruošti, pagaminti ir pajausti.

Artūras Merkys: Mūsų klientas žino, ką valgo. Taip, jis gali už 20 Lt/kg įsigyti jau skrostą šamą prekybos centre, bet vieną dieną jis ten gali būti atitirpdytas iš ledo, o kitą dieną atgabentas iš Lenkijos, kur juos augina elektrinės jėgainės aušinimo vandenyje. Paprastai mes rekomenduojame gerai apžiūrėti, kaip atrodo tos žuvys, kurias prekybos centras sandėliuoja ant ledo. Jos būna išbalusios, dėmėtos, akys apsiblaususios, o kartais jau su specifiniu kvapu. Dažnas nesusimąsto, kur jie tas žuvis deda, kai neįstengia parduoti. Mes “Merkio Šamų” atvežame tik tiek, kiek užsakyta, todėl maisto magija užsiiminėti nėra reikalo. Laikome tai mūsų stiprybe.

Justas Gavėnas, EKT: Nesate didelė tarptautinė įmonė ar šiais didelius marketingo biudžetus valdanti bendrovė. Kaip pasisekė įsitvirtinti rinkoje?

Girius Merkys: Taip, mūsų rinkodaros biudžetas mažas. Gal 500 Lt (juokiasi). Pasirinkome kitą kelią – gerą žinią paleisti iš lūpų į lūpas. Taip ir atsirado Maisto Ambasadoriai, kurie yra mūsų produktų fanai ir lojaliausi klientai. Jie taip pat padeda savo aplinkos žmonėms užsisakyti mūsų žuvį. Už šią pagalbą mes jiems padarome nuolaidą. Akivaizdu, kad Maisto Ambasadorius palaiko mūsų entuziazmas ir džiaugsmas būti reikalingiems savo bendruomenei. Dar labai svarbu yra kokybiška prekė su „Wow!“ efektu. Yra tikrai sunku sukurti ir palaikyti tokią sistemą. Maisto Ambasadoriai yra ne tik pagalba, bet ir didelė atsakomybė. Jie pirmieji išgirsta klientą ir reikalauja iš mūsų būti nuolat pasitempusiems, rodyti progresą. Svarbu suprasti, kad vien Maisto Ambasadorių nepakanka. Organizuojame susitikimus su klientais, ekskursijas į šaminę – vietą, kur auginame “Merkio Šamus”. Labai pasiteisino bendradarbiavimas su maisto tinklaraščiais (angl. blog). Jie mums padėjo paruošti gausybę receptų.

Justas Gavėnas, EKT: Kaip reaguoja potencialūs pirkėjai, sužinoję, kad vykdote prekybą šamais?

Artūras Merkys: Kaip taisyklė, visi klientai mano, kad žuvis auginame tvenkiniuose. Įsivaizduoja, kad važiuos pro šalį, užsuks, ir mes čia pat jam ją pagausime (juokiasi). Pasitaiko ir tokių, kurie nori auginti šamus pas save tvenkinyje, ko Lietuvos klimatu padaryti neįmanoma, nes ši žuvis išgyvena tik tropinėse sąlygomis. Dar vienas klaidingas stereotipas, kad šamas yra labai didelė žuvis, kuri yra labai riebi ir dumblėta. Daug kam “Merkio Šamai” asocijuojasi su Merkio upe. Pasitaiko sulaukiame klientų pasipiktinimų, kaip Utenos rajone gali būti Merkio šamai; juk Merkio upė yra Dzūkijoje. Tačiau paaiškinus, kad tai pavadinimas kilęs nuo augintojo pavardės, už tokią gudrybę jie mums atleidžia (juokiasi).

Girius Merkys: Dažnas žmogus lieka nustebintas, kaip apskritai galėjo kilti idėja auginti šamus. Paprastai visus suintriguoja “Merkio Šamo” savybės, ir jie užsinori paragauti, o galiausiai lieka labai maloniai nustebinti. Daugeliui tai būna atradimas. Pasitaikė ir atveju, kai vegetarai pradėdavo daryti išimtį ir įtraukdavo mūsų žuvį į savo maisto racioną. O didžiausias išbandymas mums buvoKlaipėda, kur yra stipri žuvies valgymo kultūra. Buvo nuogąstavimų, kad klaipėdiečiai žuvies turi daug, ir “Merkio Šamui” dėmesio gali neatsirasti. Didžiulei mūsų nuostabai, Klaipėda mūsų žuvį priėmė su džiaugsmu. Vien to, kad tokios žuvies jūroje nėra, įtikti klaipėdiečiams būtų nepakakę. Sėkmė Klaipėdos krašte tai dar vienas įrodymas, kad kokybės ir šviežumo strategija mums pasiteisina.

Justas Gavėnas, EKT: Tai visgi, su kuo Jūs konkuruojate?

Girius Merkys: Bendrąja prasme konkuruojame su paukštiena, kiauliena, karpiu, lašiša, upėtakiu, šamais iš Lenkijos, vietiniais augintojais. Pirkėjai labai įvairiai vertina. Vieni lygina maistines savybes, kiti ieško ne produkto, bet kainos. Visgi, net palyginus mūsų “Merkio Šamą” ir geriausią afrikinį šamą iš likusių, mes turime bent kelis svarbesnius pranašumus. Ir nors konkurencinė aplinka yra priimtinose ribose, neleidžiame sau užmigti. Sėkmė mums leidžia pirmiems pamatyti, kur link turime pasukti toliau, kokį produktą ar paslaugą pasiūlyti, kur investuoti, kad augintume savo verslą.

Justas Gavėnas, EKT: Prisipažinsiu… Mane asmeniškai labiausiai „papirko“ tai, kad Jūs visuomet laikotės duoto žodžio. Kai ieškojau, kaip gauti šamų nestandartinėje situacijoje, pažadėjote, kad susisieksite su manimi. Nors ir vėlai, bet savo pažadą išpildėte. Vakare gavau žinutę, kad kai kurie dalykai neįmanomi. Kiek Jums svarbus pažadas klientui?

Girius Merkys: Labai teisingai pastebėjote. Mūsų veiklą į priekį veda atsakomybės jausmas, kuris ypač susijęs su duotu žodžiu. Stengiamės visose situacijose rasti susitarimą, išsiaiškinti, kas kiekvienai pusei yra svarbu. Tam būtinas pasitikėjimas, pagarba, susikalbėjimas. Šios vertybėmis ir yra mūsų verslo pamatas. Stengiamės, kad jos būtų ir mūsų aplinkoje: darbuotojai, partneriai, klientai. Taigi, mūsų veikla neapsiriboja vien tik pelno siekimu. Mums svarbu, kaip tikslas yra siekiamas. Kaip pasakė vienas mano mokytojas – tikslas turi būti ekologiškas, t. y. nekenksmingas aplinkai.

Justas Gavėnas, EKT: Aukšta produkcijos kokybė, pristatymas sutartu laiku… Visa tai Jūsų stipriosios pusės. Ar ir kuo žadate pirkėjus nustebinti ateityje?

Girius Merkys: Staigmenų savo klientams tikrai esame numatę. Pirmiausiai, patobulinsime jau esamus produktus. Jau netrukus įsigysime geresnę rūkymo įrangą, kad rūkytas “Merkio Šamas” būtų dar skanesnis, sveikesnis ir dailesnis. Manome, kad žalios žuvies pardavimai padidės pasiūlius klientams įsigyti filė. Tam vėl reikalinga papildoma įranga. Investicijos būtinos ir naujiems produktams iš “Merkio Šamo”. Tai – ikrai, užtepėlės, delikatesiniai konservai. Ateityje numatome plėsti vandens gėrybių asortimentą. Planuose ne tik kitos žuvys, bet ir vėžiagyvių auginimas. Šiek tiek domimės akvaponikos galimybėmis, todėl yra tikėtina, kad per Maisto Ambasadorius galėsime pasiūlyti ir šviežių uogų ar daržovių.

Artūras Merkys
Išsilavinimas
VU (1999-2001). Fizika. Magistras
Profesinė karjera
UAB “Giedrupė“ direktorius (nuo 2009)
LR Krašto apsaugos ministerija, LR Švietimo ir mokslo ministerija, skyrių / poskyrių vedėjas (1998 – 2008)
LRT 1 – osios radijo programos direktorius (1997 – 1998)
Privačių verslų vystytojas (1993 – 1997)
Vilniaus r. savivaldybės Vyriausybės įgaliotinis
(1991-1993)
Mokslų akademijos Fizikos instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis (1984-1990)
Pasiekimai
Lietuvos radijas: įvykdyta modernizacija, įdiegta kompiuterizuota radijo laidų rengimo sistema, pertvarkytas radijo laidų tinklelis, kurio pagrindu transliacijos vyksta ir šiandien (1998)
Vilniaus rajono savivaldybė: pradėta žemės reforma ir privatizavimas, išplėtotas lietuviškų mokyklų tinklas, suprojektuotos pagrindinės Vilniaus priemiesčio gyvenvietės
Savanoris, Savanorių organizatorius. Apdovanotas Sausio 13 – osios atminimo medaliu (2002)

Girius Merkys
Išsilavinimas
VU (2007-2009). Neurobiologija. Magistras
VU (2003 – 2007). Biofizika. Bakalauras
Profesinė karjera
UAB “Giedrupė“ investuotojas ir verslo vystytojas (nuo 2009)
Thermo Fisher Scientific (buvęs UAB “Fermentas”) verslo plėtros skyriaus vadybininkas (2009 – 2012)
Ekologijos plėtros centro “gamtos idėjos” specialistas (2007 – 2012)
Vilniaus universiteto Studentų atstovybės
Rinkodaros vadovas (2006-2007)

Pasiekimai
UAB “Fermentas”: metų darbuotojo apdovanojimas už nestandartinių užsakymų valdymo sistemą (2010)
Vilniaus savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys (2008)
Vilniaus universiteto Studentų atstovybė: daugiau kaip 10 apdovanojimų ir padėkų už puikius veiklos rezultatus, pagalbą ir mokymus (2006 – 2013)

Nesunku įsivaizduoti, kad broliai dvyniai Augustinas ir Kristijonas Vizbarai lygiai taip pat ar bent panašiai šnekučiuodavosi. Ir prisišnekučiavo. Jie jau yra sukūrę savą lazerį, kurį, pasikvietę į pagalbą trečią brolį Dominyką bei įsteigę įmonę „Brolis Semiconductors“, bando pritaikyti pramoninei gamybai. Išradimas kol kas yra visiškai unikalus, tad ir konkuruoja broliai daugiausia su savimi bei laiku.

Nei Augustinas, nei Kristijonas nebuvo iš tų, kurie fiziką atrado dar vaikystėje, o paskui dalyvavo moksleivių olimpiadose ir t. t. Sprendimą stoti į fiziką jie priėmė tik baigę dvylika klasių.

„Mokykloje susidomėjimo tikrai nebuvo, traukė kiti dalykai. Šiaip mokslai sekėsi neblogai, o kai atėjo laikas stoti, pradėjome galvoti kur. Tėvas mums ir sako: gal stokite į fiziką, ten smegenų nors kiek įkrės. Buvome labai gerai išlaikę egzaminus, todėl įstojome be problemų. Suvokėme, kad ir kur bandysime, įstosime“, – sakė Augustinas.

Augustino teigimu, įstojus į universitetą požiūris į mokslą pasikeitė. Fizika patraukė brolius. „Pradėję studijuoti fiziką pamatėme, kad tai, kas dėstoma mokykloje ir universitete, yra visiškai skirtingi dalykai.

Universitete fizika pateikiama kitaip. Atrandi ne tiek save, kiek patį mokslą. Pamatai, kur fizika naudojama konkrečiai. Tai kūrybinis mokslas, kuriame telpa ir technologijų, ir gamtos mokslų filosofija. Tai užburia. O jeigu profesorius dar moka visa tai įdomiai pateikti, pasijunti visiškai užkabintas. Pamaniau, kad užtenka tąsytis po kiemus, reikia susitupėti, pabandyti susitelkti į fiziką ir iš to ką nors padaryti. Pradėjau mokytis, domėtis, atsirado sportinis interesas suprasti vis daugiau“, – kalbėjo Augustinas.

Mokslai jaunuoliams sekėsi vis geriau. Antrame kurse jie pradėjo dirbti ir mokslinėje laboratorijoje. Tai leido dar geriau pažinti aukštųjų technologijų virtuvę. Broliai įsitikino, kad čia būtina ir kūrybingumo gyslelė – juk savo darbus reikia tinkamai pristatyti. Gali turėti geriausius rezultatus pasaulyje, bet jeigu nemokėsi jų tinkamai pristatyti, tai tik tu vienas ir žinosi, kad jie geriausi.

Ketveri bakalauro studijų metai netruko prabėgti. Teko galvoti, kur tęsti studijas. „Pradėjome dairytis, kur galima stoti. Žvilgsnis ėmė krypti į Stokholmą. Universitetas jau palaikė stiprius ryšius su Švedija, keli doktorantai ten anksčiau buvo išvažiavę. Žinojome, kad ten vyksta kažkas įdomaus.

Vienas pagrindinių viliojančių veiksnių buvo nemokamos studijos. Padavėme paraiškas ir dar nebaigę ketvirto kurso žinojome, kad toliau studijuosime Švedijoje. Ten kursas buvo kryptingesnis. Vadinosi nano elektronika. Iš pradžių apėmė šiokia tokia euforija, kita vertus, buvo nedrąsu. Jautėmės atvykę iš užkampio ir svarstėme, ar tai, ko mokėmės, dabar išvis aktualu. Neva atvažiuosiu ir jausiuosi kaip iš akmens amžiaus. To tikrai nebuvo. Iš tikrųjų supratome, kad Vilniaus universitetas parengia net labai gerai“, – pasakojo Augustinas.

Taigi lietuviško nevisavertiškumo kompleksas šioje srityje yra visiškai nepagrįstas. Brolių teigimu, bent teoriškai Lietuvos studentai parengiami labai gerai, gal tik trūksta tinkamos įrangos. Laimė, ir čia situacija gerėja.

„Pamažu atsiranda tie įrankiai. O kai jau turi tą pačią geležį, pradedi konkuruoti tik tuo, kas ant pečių. Kol tų įrankių neturi, varžytis tas pat, kaip kauptukui su traktoriumi“, – juokavo Augustinas.

Net turėdami prastesnius įrankius lietuviai pasiekia nemažai. „Gamtos mokslų dalykai tikrai gerai išplėtoti. Nepaisant bendrojo universiteto reitingo, tokie mokslai kaip fizika, biochemija, chemija yra nepaprastai aukšto, pasaulinio lygio. Jeigu lygintume, tarkime, su elitiniais Vokietijos universitetais, bakalauro studijų lygis yra praktiškai toks pat. Tai yra didelis laimėjimas“, – broliui pritarė Kristijonas.

Būtent į Vokietiją vėliau ir pasuko brolių Vizbarų kelias. Čia jie įstojo į doktorantūrą. „Žinojome, kokioje srityje norime dirbti – puslaidininkių. O ką su jais daryti paskui, jau nebuvo taip svarbu. Taip išėjo, kad užsisukome su lazeriais“, – sakė Augustinas.

Fizikos srityje ką nors pasiekti baigus vien bakalauro studijas praktiškai neįmanoma. Tai tik bazinis paketas. Brolių teigimu, nereikia turėti iliuzijų, kad įveikęs bakalauro studijas jau galėsi pradėti aukštųjų technologijų verslą. Tam reikia magistrantūros ir doktorantūros studijų. Studijuodami doktorantūroje broliai ir išrado savo lazerį.

„Tik nereikia manyti, kad anksčiau visi aplink laužą šoko, o dabar mes jau keliame revoliuciją. Taip nėra. Turime tam tikrų unikalių technologinių pranašumų, kurie leidžia pagaminti geresnį prietaisą su geresniais parametrais. Dabar vyksta savotiškos laiko lenktynės, nes nežinia, ar rytoj niekas nepadarys lygiai to paties. Tiesiog šiuo metu esame žingsniu priekyje“, – pasakojo Kristijonas.

Brolius vis dažniau kankino klausimas, ar tęsti mokslinį darbą, ar bandyti su savo išradimu brautis į aukštųjų technologijų rinką.

„Baigdami doktorantūros studijas svarstėme, ar tęsti mokslus, ar bandyti ką nors daryti čia. Kol gerai nežinai, ar tikrai turi šį tą vertingo, žengti tą žingsnį rizikinga, nes investicijų reikia milžiniškų. Vis dėlto patikėjome savimi, jautėme susidomėjimą iš užsienio, netgi šiokį tokį spaudimą komercinti technologiją“, – prisiminė Augustinas. Taip ir atsirado „Brolis Semiconductors“.

Į pagalbą Kristijonas ir Augustinas pasikvietė trečią brolį Dominyką, kuris jau turėjo verslo patirties savo įmonėje „Brolis Timber“. Beje, pavadinimas „Brolis“ atsirado nuo katamarano, kuris priklauso Vizbarų šeimai. Jis irgi pavadintas „Broliu“. Tiesa, jo stiebą kažkas pavogė, tad Vizbarai pasitaikius progai prašo ką nors žinančius informuoti policiją.

Prie esmės…

„Brolis Semiconductors“ dabar pasiekė inžinerinį etapą ir bando savo išradimą pritaikyti pramonėje. „Yra schema, kaip vyksta toks procesas. Iš pradžių mokslas turi ką nors padaryti, atrasti, įrodyti, kad tai veikia. Paskui mokslui tai jau tampa neįdomu. Aukštai pašokau, paliečiau lubas, įrodžiau, kad tai įmanoma, ir viskas. Jeigu norite pirštą prie tų lubų laikyti nuolatos, tai jau ne mano reikalas. Tada ir prasideda inžinerinis etapas, kai mokslininkų išradimą reikia pritaikyti praktiškai“, – aiškino Dominykas.

„Ir pats mokslininko prietaisas nėra praktiškas. Paprastai tai būna kokia juoda dėžė, užimanti pusę stalo. Visur aplink išsikaišioję laidai… Tačiau veikia! Vis dėlto ateis pramoninkas ir sakys: o man reikia visai kitokio, mažesnio, patogesnio, patikimesnio. Čia ir pasirodo inžinierius, pasižiūri į tą dėžę, pamato, kas ten yra, ir sutinka pritaikyti prietaisą pramonei“, – papildė Augustinas.

Broliai stebisi, kad žodis „inžinierius“ mūsų šalyje turi nepelnytai pašaipią konotaciją. „Lietuvoje susiformavęs keistas inžinieriaus įvaizdis: žmogaus su mokyklos laikų megztiniu, kuris kažką lituoja, sukioja. Nei jis gerą algą gauna, nei ką… Gerai yra ekonomistai, bankininkai, kurie gatvėse vaikščioja su kostiumais. O Vakarų pasaulyje mąstymas visai kitas. Ten žinoma, kad iš technologijų atsiranda didžiuliai pinigai, kuriuos paskui tie patys ekonomistai naudoja. Ekonomistas juk jokios pridėtinės vertės nesukuria, jis tik rankas taukuojasi“, – samprotavo Augustinas.

Inžinieriai visame pasaulyje uždirba gana daug. Ir neatsitiktinai – juk tai jie mokslininkų darbus pritaiko praktiškai.

Būtent tai dabar broliai ir bando padaryti. Jie gavo finansavimą ir užsiima laboratorijos įrengimo darbais. O investicijų prisireikė didelių.

„Žinojome, kad mums reikia milijono. Ir ne vieno. Susirašinėjome su Dominyku, kalbėjome apie tai ir jis paklausė, apie kokią sumą kalbama – apie milijoną ar dvidešimt. Atsakiau, kad arčiau dvidešimties. Tada jis paklausė, kokios valiutos. Atsakiau, kad dar nežinau…“ – juokėsi Augustinas.

Vis dėlto finansavimas atsirado, tikslai irgi suformuluoti. Artimiausi dveji ar treji metai bus skirti eksperimentams, bandymams gauti maksimalius rezultatus. Tada prasidės ir masiškesnė gamyba. „Jeigu mes tai padarysime pirmieji – o tai labai tikėtina, nes technologija yra mūsų, – veikiausiai būsime pirmi rinkoje. Kiti dar turės mus pasivyti, ieškoti investuotojų. Siekiame išnaudoti šį pranašumą. Kadangi doktorantūros studijos sekėsi neblogai, aš visame pasaulyje turėjau gal kokius septynis kviestinius pranešimus. Tai tikrai daug. Automatiškai atsirado matomumas“, – pasakoja Augustinas. Parodos ir konferencijos ir buvo ta terpė, kurioje juos pastebėjo ir patikėjo investuotojai.

„Aukštųjų technologijų parodose mokslininkai niekada neatskiriami nuo pramonininkų. Parodose, konferencijose mokslininkai atskleidžia, ką nuveikė ta tema, pramoninkai ateina ir pasako, ko tikisi ir ko nori. Ten visada vyksta glaudus bendravimas“, – paaiškino Dominykas.

Kaipgi broliai pasiskirsto užduotis? „Pasiskirstymas darbais atsirado natūraliai. Nei mes tarėmės, nei ką…

Ką mokame, tą ir darome. Mano pareigos yra ieškoti kreditorių. Surandu žmones, pristatau jiems, ką padarėme. Buvau atsakingas ir už tai, kad viskas laiku būtų suvežta į šią laboratoriją. Augustinas daugiausia bendrauja su potencialiais klientais, nes čia jau reikia išmanyti technologijos specifiką, kad galėtum ją tinkamai pristatyti. Kristijonas labiau atsakingas už gamybą. Tiesa, kol kas jis šiek tiek nuobodžiauja, nes laukia, kol bus atvežtas pagrindinis aparatas ir galės pradėti juo dirbti“, – pasakojo Dominykas.

„Brolis Seminconductors“ iš tikrųjų veikia kaip pavyzdinis fabrikėlis. Unikalus aukštųjų technologijų fabrikėlis.

Ko gi broliai palinkėtų pradedantiems mokslininkams? „Palinkėčiau nuoširdžiai domėtis savo tyrimų tema, neprarasti smalsumo ir visuomet varžytis tik su geriausiais. Tokia konkurencija skatina spartų tobulėjimą ir neleidžia atitrūkti nuo mokslo fronto. Stenkitės dalyvauti renginiuose, kur susirenka jūsų srities ekspertai iš viso pasaulio. Tik taip įmanoma sėkmingai pristatyti darbų rezultatus, palyginti juos su konkurentų, keistis naujausia informacija ir užmegzti naudingų pažinčių.

Autorius: Povilas Sabaliauskas

Šaltinis: www.bznstart.lt